Be kategorijos

Jie gaudavo vidutiniškai 1800 kcal per dieną (atkreipkite dėmesį – tai daug daugiau nei šiuo metu siūlo įvairios dietos!).  Šiuo eksperimentu buvo siekiama nustatyti, kaip geriausia atmaitinti po karo išsekusius žmones.  Gauti rezultatai apstulbino, ir šiuo metu jie naudojami siekiant parodyti, kaip jaučiasi žmogus, kuris laikosi dietos.  Badaujančius eksperimento savanorius labai greitai pradėjo varginti nerimas, bloga nuotaika, nuotaikų kaita. Užeidavo nevaldomi pykčio priepuoliai, sumažėjo seksualinis potraukis. Savanoriai nuolat galvojo apie maistą – svajojo, fantazavo, nuolat kalbėdavo apie jį. Kolekcionavo receptus, iškirptus iš žurnalų, stalo įrankius. Valgymas tapo ypatingu ritualu. Eksperimento reabilitacijos periodo metu prieš tai buvusius sveikus savanorius pradėjo varginti persivalgymo priepuoliai.

Pasibaigus dietai, persivalgymai žymiai padažnėja

Persivalgymai po dietos – labai dažnas reiškinys. Nors žmonės save kaltina valios stoka, su valia tai neturi nieko bendra. Neseniai New England Journal of Medicine išspausdintas labai įdomus straipsnis, aprašantis, kaip pasikeičia apetitą reguliuojantys hormonai besilaikant dietos. Tyrimo dalyviai laikėsi dietos, vėliau, svoriui sumažėjus, jiems buvo patarta, kaip jo nepriaugti. Rekomendacijas davė specialistai, dirbantys nutukimo srityje, pagal naujausius mokslinius tyrimus. Nepaisant patarimų, visų tiriamųjų svoris vėl padidėjo! Tyrimo metu taip pat dietos besilaikančių žmonių kraujyje tirti devyni apetitą reguliuojantys hormonai. Dėl šių hormonų poveikio mes ir jaučiame alkį, sotumą. Visų hormonų balansas buvo sutrikęs. Kuo drastiškesnė buvo dieta, tuo nustatyti didesni hormonų pakitimai. Negana to, apetitą reguliuojančių hormonų sutrikimų išliko netgi praėjus metams po dietos! Sustiprėjęs alkis, apetito padidėjimas, sotumo jausmo nebuvimas, persivalgymai po dietos yra dėl apetitą reguliuojančių hormonų balanso pasikeitimo, ne dėl valios stokos.

Net 95 procentams žmonių svoris po dietos sugrįžta

Pirma gyvenime dieta dažniausiai praeina nesunkiai. Apima euforija, atsiranda energijos, jėgų, svoris krenta, rodos, visai nededant pastangų. Tačiau svoris sugrįžta. Taip atsitinka 90–95 procentams žmonių, kurie laikosi dietos. Svoriui sugrįžus, norisi vėl susigrąžinti tą gerą būseną, kuri buvo dietos metu. Deja, to padaryti nebepavyksta vien dėl fiziologinių priežasčių. Vėliau, laikantis vienos dietos po kitos, kyla klausimas: kodėl taip sunku toliau laikytis dietos, kodėl ne tik didėja svoris, bet vis daugiau galvojama apie maistą, jis vis labiau ir labiau normuojamas. Suvoki, kad vis daugiau galvoji apie maistą, stengiesi laikytis vis daugiau valgymo taisyklių. Vis labiau vargina kaltė, kad valgai. Save pradedi vertinti pagal svarstyklių parodymus arba pagal tai, kaip sekasi laikytis dietos: esi „gera (-as)“, kai riboji, „bloga (-as)“, jei nepavyko riboti, persivalgei. Labai svarbu suprasti: ne jūs kalti, visus šiuos aprašytus dalykus sukelia dietos laikymasis.

Gal dar būtų galima pakentėti, ištverti tuos sunkumus, jei sulauktumėme rezultato tokio, kokio tikisi dietos besilaikantis žmogus. Deja, tyrimai rodo, kad 90–95 procentams žmonių, besilaikančių dietos, svoris grįžta. Iš jų netgi dviem trečdaliams jis tampa didesniu nei buvo. Dietos didina svorį. Manoma, kad dietos labai prisidėjo prie to, kad šiuo metu pasaulyje yra nutukimo epidemija. Po dietų atsiranda persivalgymų priepuoliai. Dietos nuo 8 iki 12 kartų padidina riziką susirgti valgymo sutrikimais.

Nenuostabu, kad tokios mintys sukasi tų žmonių galvoje. Dietos, taisyklės, rekomendacijos, patarimai – visa, kas susiję su mityba ar figūra – būtinai pataria, ką valgyti ir ko griežtai reikia atsisakyti. Tie nuolatiniai svarstymai ir vargina, ir erzina, valgymas pradeda kelti stiprų nerimą. O kadangi svorio problema – daug sudėtingesnė nei tiesiog nurodymai, kokius produktus valgyti, tos mintys ir sukliudo pasiekti trokštamą rezultatą. O ar kada pagalvojote, kodėl valgote?

Žmonės valgo dėl skirtingų priežasčių: fiziologinių, emocinių ar aplinkos (yra maisto, atėjo pietų pertrauka). Štai keletas skirtingų valgytojų tipų:

Persivalgantis tipas

Šio tipo žmonės valgo dėl to, kad atėjo laikas pavalgyti, arba todėl, kad netoliese yra maisto: pavyzdžiui, kolegė pasiūlo pyrago, eidami pagriebia saldainį ar sausainį iš lėkštės – nesvarbu, ar yra alkani, ar ne. Šie žmonės taip pat valgo, kad atitrūktų nuo rūpesčių, sumažintų įtampą, nenuobodžiautų. Jie guodžia, ramina arba apdovanoja save valgymu, t. y. jiems būdingas emocinis valgymas. Savo mitybą tokie žmonės apibūdina kaip „nekontroliuojamą“.

Ribojantis tipas

Ribojantys žmonės stengiasi kontroliuoti savo svorį kontroliuodami valgymą. Jų mitybą nulemia taisyklės – kada, kiek, ką, kaip valgyti. Jiems svarbiausia – „kontroliuoti“ savo maitinimąsi. Kadangi dietos ir taisyklės keičiasi, jų daugėja su kiekvienu straipsniu internete ar TV programa apie sėkmingą sulieknėjimą, neretai ribojančio tipo žmonės jaučiasi sutrikę ir nebežino, kaip jiems maitintis. Taisyklės vis griežtėja, bet koks nusižengimas joms yra baudžiamas kalte ar tam tikru elgesiu (pvz., daugiau pavalgius einama pasimankštinti – „sudeginti kalorijas“).  Ribojantys žmonės skirsto maistą į „gerą“ ir „blogą“, pagal tai vertina ir save: esu „geras“ – jei kontroliuoju, „blogas“, jei suvalgiau draudžiamo maisto.

Ribojantis-persivalgantis tipas

Dauguma žmonių, kurių valgymas sutrikęs, svyruoja tarp ribojančio ir persivalgančio tipų. Jei valgo, ką nori, jaučia kaltę. Jei valgo tai, ką „turėtų“ – jaučia, kad kažko trūksta. Kurį laiką ribojus maistą, neišvengiamai atsiranda persivalgymai. Po tam tikro persivalgymų periodo (jis kiekvienam trunka skirtingai), „susiimama“ ir „kontroliuojama“. Ratas užsisuka iš naujo: ribojimas – persivalgymas – ribojimas – persivalgymas. Svoris taip pat neretai svyruoja – sulieknėjimą po dietos lydi svorio padidėjimas dėl persivalgymų. Tokie žmonės jaučiasi bejėgiškai, kaltina save valios stoka. Jiems sunku suprasti, kodėl kurį laiką sėkmingai riboję jie persivalgo. Apie tai, kodėl po dietų būna persivalgymai, galite perskaityti čia.

Intuityvus valgytojas

Tai valgymas, kurį lemia kūno signalai: kai organizmui reikia energijos, jis siunčia alkio signalą, tada Intuityvus valgytojas ir pradeda valgyti. Jis nustoja valgyti išgirdęs kūno siunčiamą sotumo signalą, kad jau gana. Tokie žmonės iš pažiūros atrodo, lyg visada žinotų, ką ir kiek valgyti. Jie gali palikti maisto lėkštėje, jei jaučiasi sotūs. Neabejoju, kad pažįstate intuityviai valgančių žmonių. Žmonėms, kurie nuolat kovoja su svoriu ir maistu, intuityvūs valgytojai atrodo apdovanoti ypatinga valia ir (ar) greita medžiagų apykaita. Tačiau nei valia, nei ypatinga medžiagų apykaita čia niekuo dėtos.

Intuityvus valgymas – tai atsakingas valgymas, gerbiant save, savo kūną ir poreikius.

Jei esate ribojančio-persivalgančio, persivalgančio ar ribojančio tipo valgytojas, intuityvaus valgymo procesas gali padėti išmokti atsikratyti senų neveiksmingų metodų ir išmokti valgyti atsakingai.

Šventės piešiamos kaip grėsminga situacija, kuri skatina persivalgyti ir nutukti. Man dažnai tenka sutikti žmonių, kurie, suvalgę per šventes deserto, baiminasi, kad jų svoris padidės ir dėl to kaltina save. Bet vienas desertas ar keli papildomai didesni valgiai per šventes svorio nepriaugina.

Mūsų organizmai turi sudėtingą unikalią svorio reguliavimo sistemą, kuri stengiasi palaikyti pastovų svorį. Normaliai žmogaus valgymą turėtų reguliuoti alkis ir sotumas. Tai – kūno siunčiami signalai, kurie rodo, kiek organizmui reikia maisto, o tai ir padeda palaikyti pastovų svorį.

Alkis rodo, kad organizmui reikia energijos – maisto

Tai – signalas, kuris skatina pavalgyti. Sotumas rodo, kad maisto medžiagų jau gana, valgyti nustojama. Energijos eikvojimas yra „automatinis“, t. y. mažai paties žmogaus valios kontroliuojamas. Nei žmonės, nei gyvūnai nevalgo kasdien vienodai, negauna kasdien tokio paties kalorijų kiekio.

Tiek žmonių, tiek gyvūnų organizmai turi ypatingą gebėjimą palaikyti pastovią kūno masę: jei valgoma daugiau, daugiau judama, padaugėja spontaninių judesių, pagreitėja medžiagų apykaita, daugiau energijos išeikvojama virškinimui, sumažėja apetitas. Jei valgoma mažiau, judesiai lėtėja, judama mažiau, padidėja apetitas. Jei mūsų organizmai nemokėtų taip puikiai reguliuoti svorio, šio kitimai būtų labai dideli. Pavyzdžiui, vos 1 procentu gaunant daugiau energijos nei sunaudojant (o tai – tik papildomos 17–25 kcal per dieną: papildomi 1–2 šaukšteliai cukraus), vidutiniškai per 30 metų svoris padidėtų 30 kilogramų.

Tam, kad kūne padaugėtų riebalų 1 kilogramu, reikia papildomai gauti 7 000 kcal. Papildomai – tai šalia tų, kurios kasdien gaunamos ir naudojamos organizmo poreikiams. Ar įmanoma tiek suvalgyti per 2–3 šventines dienas? Paprastai tiek nesuvalgoma, nežiūrint to, kad per šventes valgomas ir riebesnis, kaloringesnis maistas. Tačiau tiek suvalgyti gali žmonės, kuriems būna persivalgymų.

Maisto ribojimai sukelia stiprias emocijas, o jos – iššaukia persivalgymus

Šventinių persivalgymų grėsmė kyla žmonėms, kurie valgydami nesivadovauja savo alkiu ir sotumu. Jei valgymą lemia ne alkio ir sotumo pojūčiai, o emocijos (tiek nemalonios ar malonios, o šventinis periodas paprastai kelia daug emocijų), taisyklės (ką galima valgyti, kiek galima valgyti), aplinka (aplinkoje yra daug maisto, valgau, nesvarbu, ar noriu valgyti) – ši ypatinga organizmo svorio reguliavimo sistema nebepalaiko pastovaus svorio.

Žinoma, kartais po švenčių svoris padidėja net ir nepersivalgius. Tai kaip tada paaiškinti svorio padidėjimą? Skysčių susikaupimas. Kaskart svarstyklėms staiga parodžius daug daugiau ar mažiau svorio, veikiausiai svoris pakito dėl skysčių kieko pokyčių kūne. Valgant sūresnį maistą, skysčiai (ne riebalai) gali susikaupti žmonėms, kurie jautrūs druskai.

Blogas sprendimas nuo Naujųjų metų laikytis dietos. Jei sau pasižadėjote, kad ribosite maistą ar laikysitės dietos, nepamirškite, kad 95 procentams žmonių po dietos svoris tampa toks pat, koks buvo iki jos, 70–80 procentų žmonių tampa didesnis nei buvo.

Dažniausiai svorio mažinimo vaistai veikia dvejopai: mažina apetitą arba didina kalorijų sunaudojimą. Deja, beveik visus juos teko uždrausti, nes tokios tabletės lieknėjimui sukeldavo daug nepageidaujamų reiškinių, neretai ir grėsmingų gyvybei. To priežastis tiesiog glūdi žmogaus (ir gyvūnų) fiziologijoje.

Žmogaus organizmas pats atmeta tabletes lieknėjimui

Mūsų apetitas, kiek mes suvalgysime maisto, kaip eikvosime kalorijas, reguliuojamas labai sudėtingais fiziologiniais procesais. Mūsų kūnai gamina beveik 20 hormonų bei peptidų, kurie skatina apetitą bei maždaug 40 jį slopinančių. Negana to, tie hormonai ir peptidai labai susiję tarpusavyje ir įtakoja vienas kito veiklą. Hormonai ir peptidai nuolat veikia taip, kad būtų palaikoma pusiausvyra tarp energijos gavimo bei išeikvojimo. Tabletė, veikianti vos vieną grandį tame sudėtingame reguliavime, negali būti veiksminga, jei vertinsime per ilgesnį laiką. Būtent todėl, kad kūnas fiziologiškai kompleksiškai stengiasi palaikyti pusiausvyrą, paveikus vieną hormoną, kiti stengiasi savo veikimu kompensuoti ir toliau palaikyti reikalingą pusiausvyrą.

Teoriškai, jeigu tablete paveiktumėme ne vieną, o keletą grandžių, įmanoma būtų sutrikdyti pusiausvyros palaikymą. Deja, daugelis procesų, reguliuojančių apetitą ir maisto vartojimą, dalyvauja taip pat ir kitų fiziologinių procesų reguliavime: dauginimosi ir seksualinio elgesio, nuotaikos, mąstymo, širdies ritmo ir kraujospūdžio reguliavime ir kt. Todėl tokia kombinacija paveiktų ne tik apetitą ir padarytų daug daugiau žalos nei naudos. Vaistai, kurie veiksmingai mažino svorį, tačiau šiuo metu jau uždrausti vartoti, sutrikdydavo širdies ritmą, didindavo kraujospūdį, sukeldavo širdies problemas, sutrikdydavo miegą, pablogindavo nuotaiką, sukeldavo depresiją ar nerimą, ir daug kitų nemalonių dalykų. Todėl gydytojai nuolat įspėja apie galimus pavojus susižavėjus viena ar kita reklamuojama „stebuklinga“  svorio mažinimo priemone.

Jei tabletės lieknėjimui būtų veiksmingos – nutukimų nebūtų

Žmogui, pavargusiam nuo nuolatinės kovos su svoriu, labai norisi, kad kas suteiktų viltį, jog yra paprastas, nesudėtingas būdas jį sumažinti. Dažniausiai net nesvarbu, kad tokios tabletės gali sukelti daug problemų. Visi girdėjome apie nelegalius preparatus, istorijas, kuo tai gali baigtis, bet jie toliau pardavinėjami ir perkami.

Visas pasaulis kenčia nuo nutukimo. Jei būtų sukurta stebuklinga tabletė lieknėjimui, ji jau seniai būtų atlikusi savo darbą. Deja, nutukusių žmonių daugėja. Mūsų kūnai nemėgsta, kai su jais elgiamasi drastiškai – dietos, preparatai, pernelyg dideli fiziniai krūviai nualina kūną, bet nepadeda sumažinti svorio ilgesniam laikui. Gerbkime kūną ir nekenkime jam.

Apetito praradimas vadinamas anoreksija, padidėjęs apetitas vadinamas hiperfagija, polifagija arba bulimija.

Apetito reguliavimas ypač daug tiriamas pastaruosius 10 metų, kadangi daugėja ligų, kurios atsiranda dėl pakitusio apetito ir ligų, kurios pačios keičia apetitą. Apetitą reguliuoja be galo daug skirtingų hormonų ir, greičiausiai, yra labai daug dar neatrastų hormonų, kurie irgi prisideda prie alkio – sotumo pojūčio jutimo. Vieni hormonai gaminasi virškinimo trakte (skrandyje, žarnyne), kiti riebaliniame audinyje, treti – smegenyse. Apetitą taip pat įtakoja bioritmai. Emocijos irgi keičia apetitą.

Alkio ir sotumo centrai yra tarpinėse smegenyse, jie ir apdoroja visą gautą informaciją.

Žmonės, bandantys sumažinti svorį, neretai susiduria su padidėjusiu apetitu, didesniu nei įprasta alkio pojūčiu, kartais persivalgymais – ir dažniausiai apkaltina save valios stoka. Tik ar tikrai taip paprasta valios pastangomis pakeisti apetitą?

Kūno svoris ir apetitas

Labai plačiai paplitusi nuomonė, kad liesi žmonės valgo bet kokį maistą ir daug jo, bet vis vien nenutunka, o nutukę žmonės valgo mažai, bet jų svoris didėja. Dar įdomesnis pasakymas – „Storėju nuo oro“.  Ši nuomonė yra klaidinga. Kalbant apie maistą ir valgymo įpročius tokie matavimai kaip „daug“, „mažai“, „persivalgau“ ir pan. yra labai subjektyvūs ir neretai nutolę nuo tikrovės. Pavyzdžiui, sergančios nervine anoreksija, suvalgiusios vieną bananą, vadina tai „persivalgymu“, tiek maisto joms atrodo labai daug, tuo tarpu objektyviai vertinant jos valgo labai mažai.

Per didelis riebalinio audinio kiekis, susikaupęs kūne, keičia apetitą. Riebalinės ląstelės yra aktyvios, jos gamina ir išskiria įvairias medžiagas, tarp jų – ir apetitą reguliuojančias. Nutukę žmonės paprastai nejaučia alkio jausmo arba jaučia jį pakankamai silpną ir lengvai ilgesnį laiką toleruojamą, t. y. jie gali pakankamai ilgai išbūti nevalgę. Tačiau tai pavojinga, nes ilgiau nepavalgius, sunkiau pajusti sotumą, lengviau persivalgyti. Šis momentas, kada nutukęs žmogus apkaltina save valios stoka, kad nesugebėjo susivaldyti ir persivalgė, iš tikrųjų mažai priklauso nuo paties žmogaus valios. Maisto ribojimas, dietos, ilgos pertraukos tarp valgymų sukelia persivalgymus.

Pavalgius žarnyne gaminasi peptidas YY, kuris nukeliavęs į smegenis duoda „sotumo signalą“ – žmogus jaučiasi sotus. Kiek šio hormono pasigamins, priklauso nuo suvalgyto maisto kiekio. Nutukusių žmonių organizme šio hormono gaminasi mažiau, kad pasijaustų sotūs, jiems reikia suvalgyti didesnį maisto kiekį. Tai paprasta fiziologija ir, ko gero, sunku įsivaizduoti žmogų, kuriam valios pastangomis pavyktų pagaminti daugiau peptido YY.

Kitas svarbus hormonas, dalyvaujantis apetito reguliavime, yra grelinas. Tai alkio hormonas. Jo kiekis kraujyje padidėja tarp valgymų ir sumažėja pavalgius. Beje, nepakankamai miegant, grelino kiekis kraujyje būna didesnis, o leptino (sotumą suteikiančio hormono) – mažesnis, apetitas padidėja, taigi miegas irgi yra svarbus normaliam apetitui.

Maisto ribojimas ir apetitas

Vienas iš ilgiau trukusių ir dažnai cituojamų dėl įdomių rezultatų tyrimų apie maisto ribojimo poveikį tiek fizinei, tiek emocinei sveikatai buvo 1944 m. pradėtas ir visus metus trukęs Minesotos pusinio badavimo eksperimentas. Tyrime dalyvavo 36 fiziškai sveiki ir neturintys psichikos sutrikimų savanoriai. Tyrime buvo 3 fazės: kontrolinė, maisto ribojimo ir mitybos atstatymo. Maisto ribojimo fazė truko 24 savaites ir jų metu savanoriai gaudavo tik pusę savo įprasto maisto kiekio – vidutiniškai 1800 kcal per dieną. Labai greitai tyrime dalyvavę asmenys pajuto, kad jų mintys sukasi tik apie maistą, maistas tampa pagrindine pokalbių tema, jie daug laiko praleidžia tiesiog galvodami apie maistą, daugelis jų pradėjo kolekcionuoti patiekalų receptus, o valgymas tapo lėtu ir ypatingu ritualu. Padidėjo nuotaikų kaita – depresiją staiga pakeisdavo pakili nuotaika, po to vėl sekdavo depresija, nenoras bendrauti su kitais. Tapo sunku susikaupti, dirbti įprastus darbus. Daugeliui atsirado persivalgymo priepuoliai. Labai panašiai jaučiasi ir žmonės, besilaikantys dietos.

Padidėjusį alkį eksperimento dalyviai jautė dar maždaug 12 savaičių po eksperimento.

Vėlesni tyrimai tik patvirtino gautus rezultatus: maždaug 96 procentams žmonių, ribojantiems maistą, atsiranda persivalgymo priepuoliai.

Dažniausios dietų pasekmės – persivalgymai ir sutrikęs apetitas

Visuomenėje plačiai paplitęs mitas, kad gali būti kokio tik nori svorio – tereikia stiprios valios atsilaikyti prieš alkį. Daugelis mano pacientų įsivaizduoja, kad jie lieknėja būtent tada, kai yra alkani.

Neseniai New England Journal of Medicine išspausdintas labai įdomus straipsnis, aprašantis, kaip pasikeičia apetitą reguliuojantys hormonai besilaikant dietos. Tyrimo dalyviai laikėsi dietos, vėliau, svoriui sumažėjus, jiems buvo patarta, kaip jo nepriaugti. Rekomendacijas davė specialistai, dirbantys nutukimo srityje, pagal naujausius mokslinius tyrimus. Nepaisant patarimų, visų tiriamųjų svoris vėl padidėjo. Tyrimo metu taip pat dietos besilaikančių žmonių kraujyje tirti devyni apetitą reguliuojantys hormonai. Visų hormonų balansas buvo sutrikęs. Kuo drastiškesnė buvo dieta, tuo nustatyti didesni hormonų pakitimai. Negana to, apetitą reguliuojančių hormonų sutrikimų išliko netgi praėjus metams po dietos! Sustiprėjęs alkis, apetito padidėjimas, sotumo jausmo nebuvimas, persivalgymai po dietos atsiranda dėl apetitą reguliuojančių hormonų balanso pasikeitimo, o ne dėl valios stokos, kaip dažnai klaidingai manoma.

Jei dietos neveiksmingos, kodėl galvojame, kad neturime valios?

Dietos ne tik nepadeda sumažinti svorio, bet netgi didina jį. Suomijoje atliktas tyrimas, kurio metu ilgiau nei 25 metus buvo stebėta per 4000 identiškų dvynių. Dvynių genetika vienoda, taigi ir genetinis polinkis į nutukimą bei svorio didėjimą yra toks pats. Tyrimo metu nustatyta, kad tas dvynys poroje, kuris laikėsi dietos, po dvidešimt penkerių metų svėrė daug daugiau nei tas, kuris dietų nesilaikė.

Daug dirbu su moterimis, kurias vargina pastovus persivalgymas. Po daugybės išbandytų dietų dauguma jų dabar svajoja sverti tiek, kiek svėrė pirmąkart nusprendusios griebtis dietos! Po gydymo, liovusios laikytis dietų, išmokusios vadovautis savo vidiniais alkio ir sotumo pojūčiais, bei valgyti tik tada, kai jaučia biologinį alkį, o ne dėl emocinių priežasčių, šios moterys nebepersivalgo ir sulieknėja. Be to, dingsta nuolatinis alkis ir savęs kaltinimas dėl valios stokos.

Kartą profesinėse diskusijose internete, kuriose dalyvauja specialistai iš viso pasaulio, besidomintys svorio problemomis, kolega iš JAV paklausė: „Ar kuris nors jūsų kada nors skaitėte bent vieną straipsnį, kad dieta gali būti veiksminga ir padėti sumažinti svorį ilgam laikui? Atsiųskite nuorodą!“ Greičiausiai tokio rezultato nei viename tyrime nebuvo gauta, nes lig šiol nuoroda į straipsnį kolegai nebuvo atsiųsta.

Pasitelkite smalsumą peržvelgti savo valgymo įpročius

Norėdamas pakeisti nepageidaujamą valgymo įprotį, dažnas griebiasi dažniausios strategijos, nors ji ir retai būna veiksminga  – kovoti su tuo įpročiu. Tokiu atveju persivalgymas ar emocinis valgymas atrodo kaip įprotis, kurį reikia išrauti su šaknimis, sunaikinti, o tuomet išsispręs visos problemos. Aplinkui pilna patarimų: „Tu valdykis“, „Kontroliuok savo valgymą“, „Stenkitės nepersivalgyti“ ir pan. Deja, neapykanta sau visiškai nepadeda, o trokštami pokyčiai taip tik dar labiau atitolsta. Jei savęs kaltinimas, barimas padėtų, visi žmonės pasaulyje būtų liekni – ko gero, nerastumėme stambesnio žmogaus, kuris nebūtų gailėjęsis ar kaltinęs savęs po valgio. Visuomenėje, kuri tiek daug dėmesio skiria žmonių svoriui ir mitybai, net 45 procentai normalaus svorio žmonių retkarčiais jaučia kaltę dėl savo valgymo. O jeigu nustotumėme kaltinti save ir pradėtume klausti, pažvelgtumėme į problemą smalsiomis akimis? Susidomėjęs žmogus nustoja pykti, jis pasijunta stipresnis. Smalsumas padeda pastebėti detales, kurių pykstant nesimatė.

Geranoriškumas sau – gebėjimas pripažinti, kas nepavyko ir kodėl

Viena tokių detalių – neveiksmingos pastangos. Kalbant apie svorį, nors seniai įrodyta, kad tai neveikia, kai kurie žmonės bando vėl ir vėl iš naujo laikytis dietų, valgyti mažiau, sportuoti daugiau. Taip galima užstrigti ilgam. Kartais reikia geranoriškumo pripažinti, kad kai kurios pastangos tiesiog neveikia. Niekas dėl to nekaltas: nei valia, nei stresas ar kitos aplinkybės. Dietos, maisto ribojimas, kūno poreikių nepaisymas tiesiog yra neveiksmingi.

Kartu su profesionalo pagalba – pokyčiai lengviau pasiekiami

Užstrigus labai padeda žvilgsnis iš šono, t. y. kitas žmogus. Ne tas, kuris griežtina taisykles, stipriau kontroliuoja, o tas, kuris padeda suprasti, kas neveiksminga, ir ką daryti, kad norimi pokyčiai taptų realybe.

Intuityvaus valgymo programoje, naudojantis specialiu darbalapiu „Pamatyti prasmę ir paleisti“, mokomasi su smalsumu ir geranoriškumu pažvelgti į persivalgymą ar emocinį valgymą. Pažvelgti daug plačiau, nenumojant ranka ir nenurašant tradiciškai „valios trūkumui“. Smalsiai ir geranoriškai pažvelgus, gali įvykti mažas stebuklas.