Šįkart siūlau paskaityti ištrauką iš G. Roth knygos „Appetites: On the Search for True Nourishment“ apie valgymą to, ko nori:
Būdama dvidešimt aštuonerių, vonioje sudeginau visas knygas apie dietas. Taip sau, mamai ir visam pasauliui simboliškai pareiškiau, kad niekada daugiau nesilaikysiu dietų. Niekada nedrausiu sau maisto, kurį mėgstu, maisto, kurio trokštu, maisto, kurį sau leisdavau tik per persivalgymų priepuolius. Keletą mėnesių kasdien valgydavau ledus, keturis kartus per savaitę – picą, kai tik reikėdavo ko nors palaukti – kruasanus ir šokoladinius sausainius. Paskui nustojau tai daryti. Lioviausi persivalgyti, nes nustojau laikytis dietų. Supratau, kad yra ketvirtasis visatos dėsnis − kiekviena dieta sukelia persivalgymą ir jei leisiu sau suvalgyti ledų keletą kartų per metus, kai norėsiu, nereikės kasdien jų valgyti su didžiule gėda ir slapta.
Tai buvo prieš šešiolika metų ir prieš trisdešimt kilogramų. Nuo tada parašiau keturias knygas ir surengiau šimtus seminarų, kaip pasiekti natūralų svorį be dietų.
Neseniai nacionalinės televizijos laidoje kalbėdama apie tai, kaip svarbu leisti sau valgyti tai, ko nori, pastebėjau, kaip moteris pirmoje žiūrovų eilėje stuktelėjo alkūne savo kaimynę ir užvertė akis į viršų. Pamečiau minčių seką, kameros laikinai išsijungė, nes prasidėjo Ultra-Slim Fast („Sulieknėk labai greitai“) reklama.
Žinojau, ką ji galvoja. Kad jei leis sau atsipalaiduoti virtuvėje, sunaikins save, o jos alkis toks gilus ir nevaldomas, kad ji galėtų praryti visatą.
Po reklamos laidoje užsiminiau, kad kai patariu moterims valgyti tai, ko nori, pirmoji reakcija būna arba didžiulis palengvėjimas, arba panika. Papasakojau istoriją apie moterį, kuri išėjo iš seminaro ir nusipirko dvylika pakelių „Hostess Twinkies“ pyragėlių. Prarijusi šešis per tris minutes, staiga suprato, jog skonis klaikus ir dvidešimt metų jų persivalgydavo tik todėl, kad mama uždraudė juos valgyti, kai jai buvo dvylika. „Valgymas to, ko nori, – pasakiau, – padeda atrasti, ko tu nenori“.
Moteris pirmoje eilėje nebeprunkštelėjo. Tai priėmiau kaip pergalę.
Suprantu, kaip sunku tai suvokti. Faktas, kaip smarkiai žmonės baiminasi arba supyksta išgirdę apie valgymą to, ko nori, neturi nieko bendra su maistu. Tai susiję su raginimu nutraukti karą prieš save, kovą, į kurią kasdien įsiveliame, kai sau sakome, kad tai, ką jaučiame, ko norime, kaip atrodome, kas esame, turi būti kitaip. Moterys, turinčios valgymo problemų, tęsia karą per savo kūno formas, maistą, kurį pasirenka valgyti arba nevalgyti tą dieną, trijų dydžių drabužius, laikomus spintoje, rytinį svėrimosi ritualą. Niršta ant savęs, nes tiki, kad jos yra tai, kiek sveria, ir kad jų svoris niekuomet nėra pakankamai geras.
Šis įniršis, o ne maistas, valgymas ar svoris sustiprina kančią. Neįmanoma nutraukti neapykantos sau labiau nekenčiant savęs. Neįmanoma išmokti pasitikėti savimi, kai bijai savęs. Negalima liautis nekęsti savęs dėl storumo nekenčiant savęs laikantis dietos ir neleidžiant sau pavalgyti. Neįmanoma sustabdyti karo kitu karu. Valgyti tai, ką nori, yra radikalus veiksmas, nes jis sustabdo karą.
Negalvojau apie tai, kai savo vonioje deginau knygas. Tik norėjau nustoti kas savaitę numesti ir vėl priaugti penkis kilogramus. Norėjau liautis stovėdama prie šaldytuvo suvalgyti visą dar neatšilusį šaldytą tortą. Norėjau nustoti norėti nusipjauti gabalėlius nuo rankų ir kojų. Štai kodėl prisiekiau niekuomet nesilaikyti jokių dietų.
G. Roth knygą „Appetites: On the Search for True Nourishment“ bei keletą kitų gali perskaityti visi Intuityvaus valgymo grupių bei individualių konsultacijų lankytojai.