Apetitas – ar tikrai paprasta jį kontroliuoti?

Apetito praradimas vadinamas anoreksija, padidėjęs apetitas vadinamas hiperfagija, polifagija arba bulimija.

Apetito reguliavimas ypač daug tiriamas pastaruosius 10 metų, kadangi daugėja ligų, kurios atsiranda dėl pakitusio apetito ir ligų, kurios pačios keičia apetitą. Apetitą reguliuoja be galo daug skirtingų hormonų ir, greičiausiai, yra labai daug dar neatrastų hormonų, kurie irgi prisideda prie alkio – sotumo pojūčio jutimo. Vieni hormonai gaminasi virškinimo trakte (skrandyje, žarnyne), kiti riebaliniame audinyje, treti – smegenyse. Apetitą taip pat įtakoja bioritmai. Emocijos irgi keičia apetitą.

Alkio ir sotumo centrai yra tarpinėse smegenyse, jie ir apdoroja visą gautą informaciją.

Žmonės, bandantys sumažinti svorį, neretai susiduria su padidėjusiu apetitu, didesniu nei įprasta alkio pojūčiu, kartais persivalgymais – ir dažniausiai apkaltina save valios stoka. Tik ar tikrai taip paprasta valios pastangomis pakeisti apetitą?

Kūno svoris ir apetitas

Labai plačiai paplitusi nuomonė, kad liesi žmonės valgo bet kokį maistą ir daug jo, bet vis vien nenutunka, o nutukę žmonės valgo mažai, bet jų svoris didėja. Dar įdomesnis pasakymas – „Storėju nuo oro“.  Ši nuomonė yra klaidinga. Kalbant apie maistą ir valgymo įpročius tokie matavimai kaip „daug“, „mažai“, „persivalgau“ ir pan. yra labai subjektyvūs ir neretai nutolę nuo tikrovės. Pavyzdžiui, sergančios nervine anoreksija, suvalgiusios vieną bananą, vadina tai „persivalgymu“, tiek maisto joms atrodo labai daug, tuo tarpu objektyviai vertinant jos valgo labai mažai.

Per didelis riebalinio audinio kiekis, susikaupęs kūne, keičia apetitą. Riebalinės ląstelės yra aktyvios, jos gamina ir išskiria įvairias medžiagas, tarp jų – ir apetitą reguliuojančias. Nutukę žmonės paprastai nejaučia alkio jausmo arba jaučia jį pakankamai silpną ir lengvai ilgesnį laiką toleruojamą, t. y. jie gali pakankamai ilgai išbūti nevalgę. Tačiau tai pavojinga, nes ilgiau nepavalgius, sunkiau pajusti sotumą, lengviau persivalgyti. Šis momentas, kada nutukęs žmogus apkaltina save valios stoka, kad nesugebėjo susivaldyti ir persivalgė, iš tikrųjų mažai priklauso nuo paties žmogaus valios. Maisto ribojimas, dietos, ilgos pertraukos tarp valgymų sukelia persivalgymus.

Pavalgius žarnyne gaminasi peptidas YY, kuris nukeliavęs į smegenis duoda „sotumo signalą“ – žmogus jaučiasi sotus. Kiek šio hormono pasigamins, priklauso nuo suvalgyto maisto kiekio. Nutukusių žmonių organizme šio hormono gaminasi mažiau, kad pasijaustų sotūs, jiems reikia suvalgyti didesnį maisto kiekį. Tai paprasta fiziologija ir, ko gero, sunku įsivaizduoti žmogų, kuriam valios pastangomis pavyktų pagaminti daugiau peptido YY.

Kitas svarbus hormonas, dalyvaujantis apetito reguliavime, yra grelinas. Tai alkio hormonas. Jo kiekis kraujyje padidėja tarp valgymų ir sumažėja pavalgius. Beje, nepakankamai miegant, grelino kiekis kraujyje būna didesnis, o leptino (sotumą suteikiančio hormono) – mažesnis, apetitas padidėja, taigi miegas irgi yra svarbus normaliam apetitui.

Maisto ribojimas ir apetitas

Vienas iš ilgiau trukusių ir dažnai cituojamų dėl įdomių rezultatų tyrimų apie maisto ribojimo poveikį tiek fizinei, tiek emocinei sveikatai buvo 1944 m. pradėtas ir visus metus trukęs Minesotos pusinio badavimo eksperimentas. Tyrime dalyvavo 36 fiziškai sveiki ir neturintys psichikos sutrikimų savanoriai. Tyrime buvo 3 fazės: kontrolinė, maisto ribojimo ir mitybos atstatymo. Maisto ribojimo fazė truko 24 savaites ir jų metu savanoriai gaudavo tik pusę savo įprasto maisto kiekio – vidutiniškai 1800 kcal per dieną. Labai greitai tyrime dalyvavę asmenys pajuto, kad jų mintys sukasi tik apie maistą, maistas tampa pagrindine pokalbių tema, jie daug laiko praleidžia tiesiog galvodami apie maistą, daugelis jų pradėjo kolekcionuoti patiekalų receptus, o valgymas tapo lėtu ir ypatingu ritualu. Padidėjo nuotaikų kaita – depresiją staiga pakeisdavo pakili nuotaika, po to vėl sekdavo depresija, nenoras bendrauti su kitais. Tapo sunku susikaupti, dirbti įprastus darbus. Daugeliui atsirado persivalgymo priepuoliai. Labai panašiai jaučiasi ir žmonės, besilaikantys dietos.

Padidėjusį alkį eksperimento dalyviai jautė dar maždaug 12 savaičių po eksperimento.

Vėlesni tyrimai tik patvirtino gautus rezultatus: maždaug 96 procentams žmonių, ribojantiems maistą, atsiranda persivalgymo priepuoliai.