Vadinamoji priklausomybė nuo maisto

2014/10/14 – 6:59 pm

Gydytoja dietologė Aušra Jauniškytė-Ingelevičienė
 
 
Pradėkime nuo esmės – negalime vadinti priklausomybe to, kas palaiko mūsų gyvybę. Negalime gyventi be maisto. Negalime gyventi be deguonies, bet tai nevadinama priklausomybe. Mums būtina kraujotaka, bet niekas nepagalvoja: „Aš esu priklausomas nuo širdies veiklos“. Iš tiesų ilgesnį laiką negavę maisto jaučiamės blogai: skauda skrandį, dreba rankos, būname pikti ir nervingi, sunku susikaupti, galvojame, kaip kuo greičiau gauti pavalgyti. Tai yra alkis, o ne abstinencija, kuri būdinga priklausomybei.
 
Valgymas yra malonus. Bet kuris malonumas skatina kartoti elgesį: kai patinka muzika, norisi jos dar klausytis. Tačiau gyvenant visuomenėje, kurią valdo maisto ir svorio didėjimo baimė, valgymo teikiamas malonumas gali būti netinkamai palaikytas priklausomybe. Tam tikro maisto norą, persivalgymus, negalėjimą sustoti valgyti paragavus tam tikro produkto ar patiekalo, nutukimą bandoma paaiškinti priklausomybe nuo maisto. Tačiau šių simptomų priežastys yra kitos.
 
 
Jei maistas nesukelia priklausomybės, gal tai daro tam tikros jame esančios medžiagos – pavyzdžiui, cukrus?
 
 
Vadinamoji priklausomybė nuo cukraus
 
 
Su laboratorinėmis pelėmis atlikta nemažai tyrimų, kurių rezultatai galėjo sukelti įtarimą, kad galbūt egzistuoja priklausomybė nuo cukraus.
 
Pelėms po 12 valandų badavimo laikotarpio (atkreipkite dėmesį ‒ 12 valandų) duota cukraus tirpalo, kurio koncentracija atitiko žmonių vartojamuose saldžiuosiuose gėrimuose esantį cukraus kiekį. Pelės šio tirpalo išgėrė labai daug, ypač pirmomis valandomis, kai tik jo gavo. Pelės, kurioms šalia cukraus buvo pasiūlyta įprasto ėdalo, mieliau rinkosi cukrų ir jo suvartodavo tikrai daug. Tačiau įdomu tai, kad bendras pelių suvartojamų kalorijų kiekis buvo vienodas: tos, kurios vartojo daug cukraus ir šiek tiek įprasto ėdalo, suvartojo tiek pat kalorijų, kiek ir tos, kurios gaudavo tik įprasto ėdalo. Egzistuoja vidiniai mechanizmai, kurie reguliuoja, kiek suvartojama kalorijų, nepriklausomai nuo to, koks pasirenkamas maistas. Taigi nutukimo epidemijos paaiškinti priklausomybe nuo cukraus tikrai negalime.
 
Kita grupė tyrimų su laboratorinėmis pelėmis parodė, kad pavartojus cukraus jų smegenyse randama pakitimų tose pačiose srityse kaip ir pavartojus heroino ar kokaino. Tose srityse alkanų pelių (čia vėl noriu pabrėžti, kad alkanų, nes tai bus svarbu, kai kalbėsime toliau apie smegenyse esančią apdovanojimo sistemą), pavartojusių cukraus ar heroino arba kokaino, išsiskiria labai daug neuromediatoriaus dopamino (apie jį ‒ toliau straipsnyje). Po mėnesio, nebeduodant cukraus tirpalo, pelėms išsivystė stiprus nerimas, kurį mokslininkai įvertino kaip nutraukimo simptomą.
 
Žmones, mėgstančius saldumynus, šie žodžiai jau galėtų išgąsdinti. Juk galbūt saldumynų norą sukelia priklausomybė? Neskubėkime su išvadomis.
 
Pelėms buvo duodama labai daug cukraus (46 proc. bendro kalorijų kiekio) – tokio kiekio žmogaus mityboje praktiškai nebūna. Pavyzdžiui, amerikiečio mityboje cukrus sudaro vidutiniškai 15–28 proc. bendro kalorijų kiekio.
Ar didesnis dopamino išsiskyrimas smegenyse rodo priklausomybę? Tikrai ne. Kad būtų lengviau suprasti, panagrinėkime smegenyse esančią apdovanojimo sistemą ir svarbiausią jos medžiagą – dopaminą.
Smegenyse esanti apdovanojimo sistema yra labai svarbi bet kurios rūšies, tarp jų ir žmonių, išlikimui. Šioje sistemoje gaminama cheminė medžiaga – dopaminas, kuriam veikiant jaučiamas malonumas ir atsiranda motyvacija ką nors daryti. Tam tikras elgesys, kuris būtinas išgyvenimui – t. y. valgymas ir dauginimasis, sukelia apdovanojimą – malonumą ir gerą savijautą. Alkis sustiprina iš maisto gaunamą malonumą. Taigi po ilgesnio nevalgymo, t. y. stipresnio alkio, maistas yra didžiulis apdovanojimas, smegenys išskiria daug dopamino. Pamenate, pelėms cukraus buvo duodama po 12 valandų badavimo? Nieko keista, kad jų smegenyse išsiskyrė daug dopamino.
Didesnę dopamino gamybą smegenyse ir būtent tose smegenų srityse kaip ir pavartojus kokaino ar heroino sukelia bet kokia maloni veikla: bendravimas su draugais, muzikos klausymasis, žaidimai. Dopamino gamyba suaktyvėja netgi malonios veiklos belaukiant. Ar tai galime vadinti priklausomybe? Tikrai ne.
 
Žmonės, kurių gyvenimas nesubalansuotas, kuriems trūksta malonios veiklos, jaučia malonaus dopamino poveikio trūkumą. Jų gyvenime maistas gali tapti svarbiu būdu pajausti malonumą.
 
Galiausiai yra nemažai tyrimų, kurie rodo, kad persivalgantiems žmonėms persivalgymai labai sumažėja, kai gydant į mitybos racioną įtraukiamas „draudžiamas“ maistas. Tokiu „blogu“, „nesveiku“ ar „draudžiamu“ maistu mūsų visuomenėje dažniausiai laikomi saldumynai, riebus maistas. Tai priešinga, nei galėtume tikėtis, jei maistas sukeltų priklausomybę. Juk vienas iš svarbių priklausomybę rodančių simptomų yra tolerancija – t. y. reikia vis didesnės tos medžiagos dozės, kad būtų jaučiamas poveikis.
 
Mokslininkai priklausomybės nuo maisto idėją pirmąkart iškėlė maždaug prieš 25 metus. Kol kas daugiausia tyrimų atlikta su laboratorinėmis pelėmis, ne su žmonėmis. Lig šiol nėra mokslinių įrodymų, kad tam tikros maisto medžiagos galėtų sukelti priklausomybę. Mokslinėje literatūroje ir diskusijose sutariama, jog įrodymų, kad maistas sukeltų priklausomybę, trūksta.
 
Kaip tuomet su persivalgymais, negalėjimu gyventi be tam tikro maisto, saldumynų noru ir nerimu, bloga savijauta jų negavus?
 
Valgymas, kaip elgesys, gali tapti būdu tvarkytis su emocijomis. Kiti panašūs būdai yra apsipirkinėjimas, pernelyg intensyvus sportavimas, kompiuteriniai žaidimai ir pan. Šiais atvejais ne medžiagos sukelia priklausomybę (t. y. ne drabužiuose ar kituose perkamuose daiktuose esanti medžiaga skatina apsipirkti), o neišgyvenamos ar neištveriamos emocijos skatina ieškoti būdų, kaip su jomis tvarkytis. Kai valgoma apėmus įvairioms emocijoms – liūdesiui, nuovargiui, džiaugsmui, skausmui, tai vadinama emociniu valgymu. Beje, tokią pačią prasmę kaip ir emocinis valgymas turi dietų laikymasis, nuolatinis galvojimas apie maistą, susirūpinimas „sveika mityba“. Sudėtingą tarpusavio santykių ir gyvenimo iššūkių situaciją psichika supaprastina iki maisto norėjimo, kai nesi alkanas, išgyvenimų dėl kūno formų ir savęs kaltinimo dėl „netinkamo“ maisto valgymo ir panašių minčių. Taip įsisukama pražūtingame emocinio valgymo rate.
 
Emocinis valgymas gali tapti pražūtingas, nes tikrosios problemos nesprendžiamos, stiprėja žmogaus, o kartu ir jį supančių artimųjų nelaimingumas. Dėl tikrųjų poreikių nesuvokimo ir nuolatinio valgymo bei dietų dažniausiai didėja ir kūno svoris. Valgant emociškai ar persivalgant racionalus mąstymas išnyksta, vyrauja emocinė sumaištis, todėl patarimai „tiesiog nepersivalgyk“ arba „vietoj valgymo užsiimk kažkuo kitu“ nepadeda. Ir, priešingai nei gydant priklausomybes, kai būtina nutraukti alkoholio ar narkotikų vartojimą, emocinis valgymas gydomas visai kitaip.
 
 


« Grįžti į straipsnius

Ar žinojote, kad...


Sužinokite, ar Intuityvus valgymas Jums tinka?